Pasivaikščiojimas

Žinau, kad jei nelytų,
Nesušlaptų kojos - - -
Ir akys nebeklaidžiotų kažko ieškodamos...
Save vis kaltinant, jog, kvaiša,
Lietui krentant, išėjau...
Bet ką galiu pakeisti?
Lyja juk:
Šlapia žolė, dangus
Ir mano kojos šlapios…
Bet noras eiti daug stipresnis
Už pašildytą arbatą,
Jaukius namus ir kojines sausas...
Aš ieškau vis erdvės,

Vis ieškau,

Kuri užlietų šią akimirką
Mane...

Draugaut su medžiais noriu

Ir tyla...
…Deja - -

Net lietui krentant negaliu
Rymot viena...
Vis žmonės, žmonės,
Žmonės… kaip kirminai apraizgę viską,

Į rojaus tą kampelį mažą

Smelkias, smelkias, smelkias…

- - -

Sugriautas rojus.
O aš šlapia grįžtu - - -

~ 2003 m.

Laukimas

Gyvensiu laukimu.
Ir viltimi.
Auginsiu gėlę iki ryt ryto.
Skinsiu po žiedlapį ir...
Mesiu laimei po kojų...
Lauksiu vyturio,
kuris tik man giedos,
nors jo giesmę girdės visi.
Ir vėl naktis.
O aš laukiu
kaip nieko nelaukiau. 
–––

Tariu

tariu tau šventus žodžius,
nors nerišliai dėlioju,
juos kruopščiai surankioji tu...
glaudi prie širdies,
suriši gelsva virvele –
tai saulės kasa –
kada norėsi, tada atriši...
ir... ir supinsi Meilę...

~2001 m.